Senoji Europa, 2-asis leidimas/Marija Gimbutienė
Ši knyga yra apie tai, kaip atsirado seniausia Europos civilizacija – Senoji Europa – ir kaip ji sunyko per daugelį transformacijų, kurias sukėlė iš Pietų Rusijos atėjusios Kurganų kultūros gentys. Rytų Vidurio Europa tarp 6500 ir 3500 m. pr. Kr. buvo viena turtingiausių ir tankiausiai gyvenamų Senojo Pasaulio sričių. XX amžiuje, ypač paskutiniais jo dešimtmečiais, atlikta plačių tyrimų ir padaryta įspūdingų atradimų šioje svarbiausioje Europos dalyje. Tobulesni datavimo metodai leido naujai pažvelgti į Europos priešistorę. Daug nauja atrasta chronologijos srityje ir atkuriant neolito kultūros grupes, kai VII tūkstantmečio pr. Kr. viduryje ir antroje pusėje nemažoje Pietryčių Europos dalyje paplito žemdirbystė. V tūkstantmetyje pr. Kr. Senoji Europa pasiekė klestėjimo viršūnę. Senosios Europos civilizacija žlugo tarp 4500 ir 2500 m. pr. Kr. po trijų didelių Kurganų kultūros genčių, gyvenusių Pavolgio stepėse ir į šiaurę nuo Juodosios jūros, antpuolių. Šios gentys atnešė kitokios kultūros elementų. Senovės europiečiai gyveno dideliuose kaimuose ir miesteliuose, garbino deivių panteoną. Jų socialinė sankloda buvo daugmaž egalitarinė ir pagrįsta matrilinijine sistema. Kurganų genčių kultūra – patrilokalinė, patriarchalinė ir rėmėsi tėvo giminystės linija. Socialinė struktūra, bent jau nuo IV tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos, buvo hierarchinė. Žmonės garbino patriarchalinį dangaus dievų panteoną. Pirmoji gyvulių augintojų iš stepių banga atnešė į Europą prijaukintą naminį žirgą, jojimą, durklą ir ietį. Senosios Europos substratas buvo svarbiausias veiksnys, lėmęs žalvario amžiaus ir vėlyvesnių kultūrų formavimąsi. Vietinio ūkio, architektūros, meno ir religijos elementai daugiau ar mažiau atsispindėjo dviejų sistemų samplaikoje ir skirtingai įvairiose vietose.