Vokiečių rašytojo Ericho Marijos Remarko romanas „Vakarų fronte nieko naujo“ – viena iškiliausių ir populiariausių XX a. pasaulinės literatūros viršūnių, laikomas bene išraiškingiausiu „prarastosios kartos“ rašytojų manifestu ir įtaigiausiu kūriniu apie karą. Ericho Marijos Remarko romanai, atspindintys Pirmojo pasaulinio karo metus ir pokario negandas, gali būti pavadinti epochos metraščiu. „Vakarų fronte nieko naujo“ – skausmingas ir jautrus kūrinys, praskleidžiantis patoso, šovinizmo ir patriotizmo širmą ir apnuoginantis už jos besislepianti karo siaubą. Tai ir pasakojimas apie jaunus žmones, iš kurių žiaurus likimas atėmė ateities planus ir svajones…Paulius Boimeris kartu su klasės draugais tiesiai iš mokyklos suolo patenka į frontą, kuriame susiduria su šiurkščia karo realybe. Į karo mėsmalę įtraukti jaunuoliai bejėgiškai stebi, kaip kultūros ir progreso pasaulis, apie kurį buvo diskutuojama gimnazijų klasėse, griūna kartu su pirmu subombarduotu apkasu. Nežmoniškas kapralo Himelštoso muštras, pavojai fronto linijose, vienas po kito mūšio lauke krintantys likimo draugai yra dar besiformuojančių jaunuolių, tačiau jau kareivių, kasdienybė. Karo žiaurumui ir beprasmybei nėra ribų. Jaunuolius iš šio košmaro gelbsti tik tvirta draugystė, kuri yra vienintelė atsvara visa naikinančiam karui. Net ribinėse situacijose Paulius išlieka ištikimas sau duotam pažadui kovoti prieš bet kokią neapykantos, įtraukiančios jaunus žmones į beprasmio žudymo ir mirties liūną, apraišką. Tai karas, kuriame vienos kartos bendraamžiai kovoja vienas prieš kitą tik todėl, kad skiriasi jų uniformos ir antpečiai.