Tai istorija apie likimą ir gydantį laiką. Apie meilę ir kitus keistus dalykus, kurie iš tikrųjų nutinka, nes negali nenutikti.Mergaitės vardu Ryga neatnešė gandras, kaip įprasta kaime. Tėvai ją nusipirko Rygos turguje už dalgio antgalį. Vėliau Ryga ištekėjo už Vaitiekaus, galinčio nuspėti bet kokio vaiko ateitį. Jų pirmagimė Marguolė vos gimusi žino ir moka beveik viską. Ji kartais sapnuoja būtybes, traukiančias gilyn į sapną, kviečiančias ją negrįžti. Vieną dieną Marguolė išeina, palikusi tik raštelį ir besisupančias sūpynes. Kol jos lauks ir ieškos, tėvai ir sesuo Varvara pradės geriau numanyti, kas iš tikrųjų yra tas gyvenimas.***Antrasis Ievos Dumbrytės romanas – mūsų kolektyvinės pasąmonės gelmė su protėvių kulto ir religinio sinkretizmo fragmentais. Šiame beerdviame ir belaikiame pusiau pasakiškame, grubiame ir juokingame pasaulyje galime išgirsti savo protėvius, o politinis korektiškumas čia negalioja.Ieva Dumbrytė (gim. 1991) kilusi iš Panevėžio, gyvena Vilniuje. Baigė taikomąją istoriją. Pirmas jos romanas „Šaltienos bistro“ (2021) tapo Kūrybiškiausia knyga (pirmą kartą laimėjo debiutinė knyga), pelnė Liudo Dovydėno ir Dausų šeimos premijas.Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.***„Mano krūtinėj buvus tuštuma prisipildė keistai sunkaus oro, nebejaučiau širdies dūžių, bet tai manęs negąsdino, kol vis dar galėjau matyt, suprast ir žinot. O tą sekundę viską žinot valiojau kaip aiškiaregė, galėjau just, kad lauke nėra vėjo, girdėjau, kaip pievoj pašoko žiogas ir kada sustojo sraigė, žinojau, kas įvyko prieš šimtą metų. Žinojau, kad dabar kažkas pasauly muša žmoną, kažkur aistringai mylisi paaugliai, stora boba kepa riebius blynus, močiutės anūkam liepia daugiau valgyt, tyruose tupinėja gandrai ir gyvenimas bando tekėt tokia vaga, kokia dažniausiai tekėt mėgsta.Šis suvokimo ir aiškiaregystės blyksnis buvo pats ilgiausias gyvenime. Norėjau, kad mane kas paguostų ir pasakytų, kad pasaulis labai paprastas, kad Marguolės dingimas buvo tik trumpas nesusipratimas. Norėjau, kad kas pasakytų, jog aš nekalta ir mano visos kančios baigėsi. Man nereikia žinot, kad aš gera mama, man net nereikia vaikų meilės, jeigu taip jau norit. Aš tik meldžiu, kad kas nors man pasakytų, jog ji iš tikro yra Marguolė.“Ištrauka iš knygos „Negrįžtantys“***„Kai man buvo maždaug keturiolika metų, per Visus Šventuosius būnant ant kapų, į galvą šovė tėvų paprašyti, kad apvažiuotume visus proprosenelius ir visokiausias dėdes ir dėdienes, kurių jau seniai nebėr šitam pasauly. Tądien keičiantis antkapiams ir istorijoms supratau, kad, nors mus ir skiria visas amžius, mes, gyvieji, mažai kuo skiriamės nuo gulinčių po žemėm. Tada labai aiškiai pajaučiau, kad su tais žmonėm mane sieja nematomi, tačiau baisiai stiprūs saitai.„Negrįžtantys“ – tai mano bandymas pasikalbėti su tais, kurie gulėjo po tais antkapiais, mano bandymas išsiaiškinti, kur jie išėjo, ir kodėl kai kuriems reikia išeiti daug anksčiau. Norėjau sužinoti, kodėl man auga ūsai ir taip patinka dainuoti, nors neturiu balso, kodėl esu tokia, kokia esu, ir ar galėjo būti kitaip. Rašant įkvėpimo visai nereikėjo, užrašiau tik tai, kas dėjosi aplinkui, ką pajaučiau ir išgirdau, ir kai sudėjau viską popieriun, supratau, ką man bandė pasakyti mirę. Pasirodo, kad yra tik taip, kaip yra, ir būti kitaip negali, ir net negrįžtantys vis tiek kada nors sugrįžta.“Ieva Dumbrytė