Verčiau numirsiu, bet pas psichoanalitiką neisiu – analizuojant, manau, nutiktų kažkas iš esmės neteisinga. Namas, kai visas jo kertes ryškiai nutvieski, tampa nebegyvenamas. Ir su siela taip: juodžiausias tamsybes nušvieti – ir žmogus „nebegyvenamas“. Esu visiškai įsitikinęs: psichoanalizė – kaip ir gausybė kitų to meto bjaurių klystkelių – XX amžių pavertė siaubų amžiumi. Manau, visas XX amžius buvo vien klystkeliai.„Apie Wernerio Hercogo asmenybę sklando legendos. Aistringas, nesutramdomas klajoklis, galintis nusitrenkti į pasaulio kraštą, kad atrastų dar neregėtą stebuklą. Jį domina iliuzijų erdvės, egzotiški kraštovaizdžiai, esamo pasaulio ribos – ir akimirkos, kai galima peržengti naujas ribas. Tiesą, beprotybę, protestą ir svajonę jis tyrinėja kaip žemėlapį, žymėdamas jame neįveikiamas upes ir beribius ledynus, tylos ir niūrumo teritorijas.“Izolda Keidošiūtė, kino kritikė„Wernerio Herzogo gyvenimas – tai jo filmai, skriejantys virš žmogaus gyvenimo bedugnių. Žvelgiantys į akis egzistencijos tamsai. Pavojingai balansuojantys ant pranašo išminties ir beprotybės ribos. Neapsakomo grožio kinematografinėje misterijoje mėginantys sutaikyti gyvybę ir mirtį. “ Audrius Stonys, kino režisieriusRašytojo, Naujojo vokiečių kino pradininko Wernerio Herzogo (g. 1942) atsiminimų knyga „Kiekvienas už save ir Dievas prieš visus“ (2022) tapo tikra sensacija ir jau priskiriama literatūros klasikai.Amžinai alkanas pokario vaikas, kartu su motina bėgantis iš subombarduoto Miuncheno į skurdžią trobelę Alpėse. Egipto tyruose klajojantis, mirties artumą patiriantis paauglys. Aistringas meilužis ir ne mažiau aistringas menininkas, geidžiantis patirti gyvenimo pilnatvę ir ją išsakyti sava kalba... Herzogo atsiminimai – tai ne tik neprilygstamas nuotykių pasakojimas, bet ir įspūdingas mūsų laikų menininko autoportretas.Iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė ir Regina Ivanauskienė.